Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo užtikrinant socialinę gerovę: teorinės prielaidos sociologijoje

  • Jurgita Vorevičienė Kauno technologijos universitetas
Prasminiai žodžiai socialinė gerovė, nevyriausybinės organizacijos, struktūrinis funkcionalizmas, socialinio konflikto teorija, P. Bourdieu lauko teorija

Santrauka

Šio straipsnio tikslas – remiantis sociologijos teorijomis išnagrinėti nevyriausybinių organizacijų veiklos socialinės gerovės srityje teorines prielaidas. Straipsnyje aptariamas nevyriausybinių organizacijų vaidmuo socialinės gerovės srityje, pateikiant šių organizacijų supratimo ir jų vaidmens aiškinimo, interpretavimo užtikrinant socialinę gerovę trijų teorinių prieigų – struktūrinio funkcionalizmo, socialinio konflikto ir P. Bourdieu lauko teorijų – kontekstą. Struktūrinio funkcionalizmo ir konflikto teorijų pasirinkimą lėmė tai, kad į tyrimo objektą žvelgiama pasitelkus makroperspektyvą, o P. Bourdieu lauko teorija leidžia sujungti tiek makrolygmens, tiek ir mikrolygmens tyrimus.
Struktūrinio funkcionalizmo teorija pasirinkta todėl, kad leidžia žvelgti į visuomenę tarsi makroperspektyvos kontekste, sustruktūruojant visų jos dalių funkcijas ir disfunkcijas į simbolinius rėmus ir taip atskleidžiant tarsi dvi visuomenės puses: tobulą ir siektiną bei netobulą ir problematišką. Toks kraštutinumų vaizdas leidžia išryškinti trūkumus ir struktūruotai identifikuoti tam tikras visuomenės ydas, siekiant patenkinti ir atkurti tvarkos poreikį joje. Konflikto teorija pasirinkta kaip atsvara funkcionalizmui ir šios paradigmos aukštinamai tvarkai paneigti, siekiui į tą patį objektą – nevyriausybines organizacijas – pažvelgti ne per tvarkos, o per kaitos, pokyčių ir jiems darančių įtaką konfliktų prizmę.
P. Bourdieu lauko teorija leidžia fiksuoti lauko struktūrą, veikėjus, jų daromą įtaką, pokyčius socialiniame lauke.
Struktūrinis funkcionalizmas – pozityvių kraštutinumų paradigma, kuriai šiuolaikinė visuomenė yra pernelyg dinamiška, per stipriai individualizuota. Socialinio konflikto paradigma leidžia struktūriškai identifikuoti konkuruojančias puses ir intuityviai daryti prielaidas dėl konkurencijos priežasčių, t. y. nustatyti, dėl kokios galios ir kokio autoriteto yra konkuruojama. Tačiau pastaroji paradigma negali paaiškinti gana sudėtingos šiuolaikinės visuomenės, greitai kintančių jos poreikių, vertybių, požiūrių. Socialinės gerovės lauke susikertantys visų trijų visuomenės sektorių – valstybės, rinkos, trečiojo sektoriaus – interesai dėl galios įgijimo yra nuolatinis procesas, kuriam vystantis, priklausomai nuo įvairių kapitalų – socialinio, ekonominio, kultūrinio – pasiskirstymo, gali keistis agentai, jų galia, vaidmuo ir net vieta, iš kur agentai veikia socialinę piliečių gerovę, keisdami savo padėtį iš dominuojančiųjų į dominuojamuosius ar atvirkščiai.

Autoriaus biografija

Jurgita Vorevičienė, Kauno technologijos universitetas
Socialinių, humanitarinių nokslų ir menų fakultetas.
Doktorantė
Paskelbtas
2016-11-25
Kaip cituoti
Vorevičienė, J. (2016). Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo užtikrinant socialinę gerovę: teorinės prielaidos sociologijoje. Jaunųjų Mokslininkų Darbai, 2(46), 50-60. https://doi.org/10.21277/jmd.v2i46.59
Skiltis
Socialiniai mokslai